Kaip gimė filmo „Poetas“ idėja

Kiekviename žmoguje yra instaliuoti mentaliniai magnetai, kurie traukia prie vienų ar kitų dalykų. Man nuo mažumės rūpėjo Lietuvos partizanai – apie juos sužinojau dar tuomet, kai ši tema sovietų cenzorių buvo griežtai draudžiama.

Tarsi netyčia, tarsi atsitiktinai pradėjo lįsti informacija apie miško brolius – ar kur atostogaujant, ar su tėvais grybaujant, pašnibždom kalbantis su dzūkais Gerdašiuose, Mizaruose ar su aukštaičiais kur Pašekščiuose ar Šnėriškėse. Ir visur atrasdavau tą slaptąją partizanų Lietuvą – uždraustą, slepiamą, niekinamą. Tada jau pasidarė aišku, kad ši paslaptis mane itin stipriai traukia ir kad norėsiu kada nors apie tai papasakot kitiems, kiek sugebėsiu.

Taip ir atsirado šeši dokumentiniai filmai, du spektakliai, dvi knygos, o kartu ir pažintys su dar gyvais partizanais, ryšininkėmis, liudininkais.

Visą laiką svajojau sukurti istorinį vaidybinį filmą, kuris rezistencijos temą atskleistų ne tik mums, lietuviams, bet ir pasauliui. Ir štai su bičiuliu Giedriumi Tamoševičium, regis, subrendome tokiam filmui. „Poetas“ suksis apie du pasirinkimus, du moralinius polius – pasiaukojimą ir išdavystę.

Pirmą įkūnys partizanų vadas Tauras, kurio personažas supintas iš garsių vadų – Dzūko, Vanago ir Žemaičio – biografijų. Antrasis – gabus pokario poetas, užverbuotas sovietų saugumo ir infiltruotas į partizanų gretas, bet susidraugavęs ir su jais, tapęs dvigubu agentu – rašęs ir tiems, ir tiems. Šio personažo paradoksalumas atskleidžia sovietinio inteligento
prisitaikėliškumo dramą, kurios akivaizdoje itin stipriai pajuntama,
išgyvenama partizanų auka ir idealizmas.

Vytautas V. Landsbergis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *