Vytauto V. Landsbergio motyvacija
„POETO“ scenarijus parašytas remiantis skaudžia ir paradoksalia pokario istorija, nutikusia dviejų žinomų to meto Lietuvos žmonių gyvenimuose – gabaus rašytojo ir partizanų vado. Šiedu personažai filme atgis partizaniškais Kipšo ir Tauro slapyvardžiais.
Filme „POETAS“ bus bandoma iš arti nužvelgti ir patirti talentingo ir apie karjerą svajojančio pokario rašytojo gyvenimą, jo apsisprendimus ir dilemas – eiti į mišką ir žūti ar išlikti ir tapti garsiu sovietiniu rašytoju. Filme prisiliečiama ir prie paties kūrybos fenomeno – geras rašytojas nebūtinai vien geras, doras ar drąsus žmogus. Šia prasme to laikmečio žymus poetas – itin talpus personažas, jame išsiskleidžia plati žmogiškųjų ir demoniškųjų savybių paletė. Ir vieną ar kitą spalvą netikėtai gali aktyvuoti nenuspėjami pokario istorijos posūkiai, asmeniniai kompleksai ar net elementarūs gyvenimiški atsitiktinumai.
Filmo stilistinė maniera (ir tikslas) – leisti žiūrovui išbūti įvairiuose, kitąsyk radikaliai besikeičiančiuose poeto pasirinkimuose, lydėjusiuose pokario inteligentus ir kaimo žmones, idealistus ir prisitaikėlius. Psichologinis pastelinis kontraversiško kūrėjo portretas partizaniškų kovų, NKVD provokacijų ir išdavysčių akistatose leis suvokti, kad ne deklaratyvios idėjos, o konkretaus žmogaus apsisprendimai paišo istorijos metraštį. Ir jis toli gražu nėra vienspalvis.
Tikimasi, kad būtent ši asmeniškesnė erdvė gali pokario laikmetį atverti ir užsienio auditorijai kaip atpažįstamą, universalią žmogaus aistrų, pakilimų ir nuopuolių dramą.
Pagrindinis filmo kūrėjų duetas – režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis, režisierius ir scenaristas Giedrius Tamoševičius.
Vytautas yra sukūręs šešis filmus apie Lietuvos partizanus, „Trispalvis“
nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams kaip geriausias metų
dokumentinis filmas, o paskutinysis iš jo partizaniškų filmų „Vanago
portretas“, rodytas 2019 metų „Scanoramos“ festivalyje, pateko į
žiūrimiausių lietuviškų festivalinių filmų trejetuką.
Už Nacionaliniame dramos teatre režisuotą savo paties parašytą pjesę
„Bunkeris” Baltijos šalių teatrų festivalyje VVL pelnė geriausio
režisieriaus apdovanojimą.
Režisieriaus Giedriaus Tamoševičiaus motyvacija
Su Vytautu V. Landsbergiu abu esame kuriantys žmonės (rašome, dainuojame, užsiimame kino stovyklose su vaikais). Susibičiuliavome prieš trejus metus. Jam pasiūlius gilintis į pokario tematiką, ėmiau intensyviai skaityti istorines knygas, analizuoti partizanų dienoraščius. Rašant scenarijų rėmėmės ne tik partizanų ar juos persekiojusių NKVD agentų istorijomis, bet ir savo giminių pasakojimais apie tą sudėtingą laikmetį.
Taigi, tai yra ir asmeniška. Pokario tematika kine man nėra svetima, o sovietinis okupanto mentalitetas pažintas betarpiškai.
Taip jau susiklostė, kad teko motociklu keliauti iki pat Rusijos šiaurės, pakeliui bendraujant su vietiniais gyventojais, video kamera fiksuojant niūrią jų realybę – buitį, lagerius, propagandos objektus ir t.t.
Tais pačiais 2014 metais, prasidėjus Rusijos-Ukrainos karui, man teko būti ir rytų Ukrainoje netoli karo zonos – filmuojant TV reportažą. Visa ši patirtis ir mano žinios pravertė susipažinus su režisieriumi Sergejumi Loznitsa. Jis mane pakvietė dirbti į jo filmą „A Gentle Creature“ asistentu.
Šis filmas – tai žmogų žlugdančios sovietinės sistemos atspindys. O juk tai yra tais pačiais principais paremtas mechanizmas, kuriame gyveno ir mūsų filmo „Poetas” herojus.
Kitame S. Loznitsos filme „Donbass“, kuriame taip pat darbavausi, buvo vaizduojami jau šių dienų militarizmu persunkti epizodai, tačiau NKVD’istinės sistemos principai liko tie patys. Taigi, iš šių filmų pasisėmiau neįkainojamos patirties ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir
suvokime, kaip į sovietinę sistemą įtraukiami ir apdorojami žmonės.